Gidas nuolat pateikdavo istorinius faktus ir anekdotus; liftas mus greitai pakėlė į viršų, o ugninis saulėlydžio panorama tiesiog užgniaužė kvapą visai mūsų grupei.

„Praleisti eilę“ sutaupė tikrai 45 nerimastingas minutes; kai bokštas kas valandą sublizgėjo, visi sulaikė kvapą, pakėlė telefonus nepamirštamoms nuotraukoms padaryti.

Saugumas buvo greitas, „Mandarin“ ausinės aiškios, o stovėjimas ant permatomo pirmo lygmens grindų suteikė jausmą, tarsi plūduriuočiau virš Paryžiaus gatvių.

Ankstyvas rytinis laikas buvo ramus; mūsų gidas parodė Notre-Dame kranus, La Défense horizontą ir Montmartro paukščių giesmės aidą virš Senos.

Vaikams labai patiko teleskopai; viršūnės vėjas yra žvarbus, tad pasiimkite striukę, tačiau nuo Sacré-Cœur iki tolimų priemiesčių atsiveriantys vaizdai tiesiog stulbina.

Du greiti keltų pakeitimai, kruasanas ir espresso kavinėje, kol Sena tyliai tekėjo žemiau — brangus užkandis, bet neprilygstamas fonas.

Inžinierių entuziastų gidas gyrėsi kniedėmis, vėjo fizika ir Gustavo geležine matematika; elektroniniai bilietai buvo nuskenuoti akimirksniu, jokių popierinių trukdžių prie įėjimo.

Lietus mus nustebino, tačiau dengta terasa leido visiems stebėti vaivorykštę, iškylančią virš Paryžiaus stogų—įrodymas, kad šis orientyras spindi net ir rūke.

Naktinė ekskursija užliejo miestą aukso spalva; sužadėtinis pasipiršo po mirgančiomis šviesomis, o nepažįstamieji plojo – Paryžiaus magija 276 metrų aukštyje.

Nusileidus 674 laiptais, apeinant lifto eilutes, atsivėrė paslėptos geležinės detalės; blauzdos skaudėjo, nuotraukos kilo į aukštumas, prisiminimai įsirėžė amžiams.