Yra kažkas magiško tuose pirmuosiuose momentuose Romoje. Kai išlipu iš savo buto netoli Campo de' Fiori, rytinė šviesa ypatingai apšviečia grindinį, ir jau galiu užuosti šviežių cornetti kvapą nuo kaimyninės kepyklos. Po daugybės apsilankymų Amžinajame Mieste supratau, kad trys dienos čia – tai ne tik sąrašo patikrinimas, bet ir tikro Romos gyvenimo įpynimas į savo istoriją.

1 diena: Senovės stebuklai ir požemio paslaptys

Mano širdis vis dar plaka greičiau, kai pirmą kartą pamatau Koliziejų. Vakarinė šviesa auksu apšviečia senovės akmenis, ir aš slystu pirštais per sudilusias marmuro plokštes, įsivaizduodama istorijos aidas, vis dar skambančius šiose sienose.

Tačiau Romos istorija nėra parašyta tik ant jos paviršiaus. Drįsdama įžengti po judriomis gatvėmis, prisijungiu prie Šv. Kaliksto katakombų ekskursijos su gidu. Vėsios, tyliai kalbančios perėjimos talpina tikėjimo ir atmintių pasakojimus, išblukę freskos tyliai šnibžda paslaptis iš beveik dviejų tūkstančių metų senumo. Mūsų gido žibintuvėlis atskleidžia sienose įrėžtus senovės krikščionių simbolius, dygsneliai ant mano rankų pakyla – tai ne tik tuneliai, tai laiko kapsulės žmonių atsidavimo.

2 diena: Vatikano lobiai ir upės romantika

Paryčiais randu save Vatikano muziejų ir Siksto koplyčios ekskursijoje su gidu. Sužinojau, kad anksti ryte Siksto koplyčia jaučiasi labiausiai intymiai. Stovėdama po Mikelandželo šedevru, pastebiu mažą vaiką, rodantį į „Adomo sukūrimą“, jos akys išsiplėtusios nuo nuostabos – tokie momentai primena, kodėl keliaujame.

Kai popietė švelniai virsta vakaru, pasimėgauju Roma: Tiberio saulėlydžio kruizas su aperityvu. Upė pasakoja savo Romos istorijos versiją, tekėdama pro senovinius tiltus ir barokines kupolus. Sūpuodama prosecco, kol leidžiasi saulė ir viską apšviečia auksu, kalbu su kitais keliautojais apie jų mėgstamiausius dienos atradimus.

3 diena: Istorija rankomis ir paslėptos brangenybės

Paskutinė diena prasideda tuo, kas tampa kiekvieno mėgstamiausia atmintimi – Raviolių, fettuccine ir tiramisu gaminimo pamoka. Mūsų instruktorė, Marija, dalijasi savo nonos paslaptimis, kai minkome ir riedame tešlą, užpildydami virtuvę juoku ir šviežių žolelių kvapu. Yra kažkas ypatingo susisiekti su miestu per jo virtuvę, mokantis tradicijų, perduodamų iš kartos į kartą.

Norėdama gauti architektūrinės nuostabos dozę, aplankau Panteoną, pasirinkdama apsilankymo laiką taip, kad šviesos srautas iš oculus judėtų per senovinį marmurinį grindinį. Šio architektūrinio stebuklo tobulos proporcijos niekada nepaliauja manęs palikti be žado. Netoliese aš įžengiu į ramias bažnyčias, kiekviena išsaugant savas turtus ir istorijas.

Baigiantis dienai, einu į Castel Sant'Angelo. Iš jo bastionų Roma išsiskleidžia prieš mane kaip gyvas atvirukas, bažnyčių kupolai ir terakotos stogai pasiekiami šiltomis saulėlydžio spalvomis. Tai puiki vieta pamąstyti, leisti trims šių dienų prisiminimams įsikurti.

Asmeninė pastaba

Romo nėra miestas, kuriame tiesiog apsilankai – tai miestas, kurį tu jauti, skanausi ir prisimeni savo kauluose. Nesvarbu, ar stebiesi freskomis Vatikane, mokaisi gaminti tobulą tiramisu, ar tiesiog sėdi kavinėje stebėdamas, kaip praeina pasaulis, kiekviena akimirka prideda naują sluoksnį tavo pačių romėniškam pasakojimui.

Šios trys dienos buvo daugiau nei turistinis maršrutas; tai buvo kelionė per laiką, skonį ir tradicijas. Ir kaip visos geriausios kelionės, jos palieka pakeistą – ir trokšti sugrįžti.

Ar jūs kada nors sukūrėte savo prisiminimus Amžinajame Mieste? Norėčiau girdėti apie jūsų romėniškas nuotykius komentaruose žemiau. Ir jei planuojate savo pirmąją kelionę, prisiminkite: Roma nebuvo pastatyta per dieną ir negali būti pilnai išgyventa per tris – bet och, kokios stebuklingos tos dienos gali būti.

Kol mūsų keliai susikirs Romoje,
Layla