Yra akimirka prieš pat saulėtekį, kai Ibiza šnipžda savo giliausias paslaptis. Stoviu ant mūsų privačios burlaivio denio ir stebiu, kaip pirmieji aušros šviesos potėpiai akvarelinėmis spalvomis nudažo kalkakmenio uolas. Migelis, mūsų vietinis kapitonas, šias vandenis plaukioja jau daugiau nei du dešimtmečius. "Sala parodo savo tikrąją sielą šiomis tylos valandomis," sako jis man, kai jo nuvargusios rankos yra ant vairo. "Prieš muziką, prieš minias – štai kada gali išgirsti jos širdies plakimą."

Praėjusią savaitę rinkau istorijas iš žmonių, kurie suteikia Ibizai pulsą – jūreivių, menininkų, svajotojų, kurie vadina šią magnetinę salą namais. Kiekvienas pokalbis atskleidžia dar vieną sluoksnį salos, kurios negalima apibrėžti vienu ritmu.

Ana, rengianti saulėlydžio kruizus palei vakarinę pakrantę, prisimena, kaip užaugo stebėdama tradicinius žvejybinius laivus, grįžtančius sutemose. "Dabar dalinamės šiais vandenimis su vakarėlių laivais ir prabangiais jachtomis," ji apmąsto, "tačiau saulėlydžio magija Ibizoje nepasikeitė. Kai paskutiniai šviesos spinduliai paliečia vandenį, visi – nesvarbu, ar jie čia atvažiavo medituoti, ar šokti – sustoja su refleksija."

Saloje žymi nakties gyvenimas pulsuoja savo autentiškumu. Ushuaïa klube sutikau Karlą, kuris techninės komandos dalimi yra penkiolika metų. "Žmonės galvoja, kad tai tik vakarėlis," sakė jis, koreguodamas garso lygius, kai minia ima rinktis, "bet tai, ką mes čia kuriame, yra labiau kaip bendroji svajonė. Kai tūkstančiai žmonių juda kaip viena po žvaigždėmis – tai yra gryna Ibizos magija."

Vingiuotose Dalt Vila, senovinio salos tvirtovės miesto gatvėse, randu Sofiją jos mažoje keramikos studijoje. Jos rankos formuoja molį, ji pasakoja apie tradicines amatų muges, kurios vis dar klesti greta mega klubų. "Ibiza visuomet buvo prieglobstis menininkams ir laisvoms sieloms," aiškina ji. "Ta pati energija, kuri traukia žmones į Pacha sekmadieniais, taip pat maitina mūsų bendruomenės kūrybinę sielą."

Artėjant saulėlydžiui, prisijungiu prie vietinių grupės vakarienės žvakių šviesoje Santa Gertrudis kieme. Maria, gyvenanti čia jau tris kartas, man duoda jos močiutės sofrit pagès. "Tai yra taip, kaip mes visada susirinkdavome," sako ji. "Net ir vykstant visiems pokyčiams, mes saugome savo tradicijas. Po didelių vakarėlių Eden klube, vis dar randasi žmonių, kurie dalijasi maistu ir istorijomis namuose visoje saloje."

Kitą rytą randu save paslėptame paplūdimyje su Lukasu, jūriniu gamtosaugininku, vedančiu ekologines ekskursijas salos urvais ir įlankomis. "Ibizos grožis nėra tik paviršinė," sakė jis man, rodydamas Posidonijos pievas, matomas kristalo skaidrumo vandenyje. "Šios jūros žolių giraitės čia egzistuoja tūkstančius metų. Jos yra taip pat mūsų paveldo dalis kaip bet kuris klubas ar paplūdimio baras."

Jai pabaigos dienai artėjant, prisijungiu prie žiūrovų minios, susirinkusios saulėlydžiui Ushuaïa. Muzika kyla, o dangus transformuojasi, ir aš galvoju apie visas istorijas, kurias surinkau. Šalia manęs stovinti pagyvenusi moteris tradiciniais drabužiais šoka šalia jaunimo vakarėlių grupės, visi esantys veikiami to paties magnetinio pulso, kuris traukia žmones į šią pakrantę per kartas.

Štai tokia Ibiza, kurią radau – ne tik tikslas, bet ir gyvas tradicijų ir transformacijų audinys, kur kiekvienas saulėlydis rašo naują istoriją, o kiekvienas aušra atskleidžia kitą salos amžiną sielos veidą. Muzikai kylant ir paskutiniams šviesos spinduliams nykstant, aš suprantu ką Migelis turėjo omenyje apie salos širdies plakimą. Ji yra čia kiekvienoje akimirkoje, kiekvienoje istorijoje, kiekvienoje sieloje, kuri kada nors vadino šią stebuklingą vietą namais.